Author Archives: beprotislaikas

***

Nusileisk žiemos šalta snaige man ant veido.

Siausk pūga mano lūpomis, stingdyk man protą.

Būk žiema, jos margais šalčio raštais ant lango.

Tik nedink vos pavasario saulei nutviskus.

Pasilik ir apsnik mano šypseną šaltą.

***

***

Ir jeigu negali suprasti,

Kas vyksta tavo galvoje,

Kas dedas tavame gyvenime,

Sustok. Įsiklausyk gamtos.

Tik ji atsakymą žinos.

Tik joj atrast gali ramybę,

Tik joj atsakymai slapti.

Esi gamtos dalis.

Esi jos kūrinys.

Sustok. Įkvėpk. Iškvėpk.

Gamtoj tikrumas,

Gamtoje malda –

Ne ten, kur bent prisilietė žmogaus ranka.

***

***

Geriu tave lyg būtum tyras rasos lašas,

Lyg ką tik žemėn iškritęs lietus.

Ar pats supranti kiek daug tu man reiški,

Jei net dusdama tave vis geriu?

***

***

Iš mano meilės tik žiežirbos liko,

Gražus tavo kūnas pelėsiu pavirto.

Beprasmiški žodžiai nepadeda sveikti,

Širdis šlykščiai pūva ir leidžia numirti.

***

***

Išeinam.

Paliekam namus netgi žodžių netarę.

Išbėgam.

Sugrįžti negalim.

Sustojam.

Ant slenksčio juodvarniais virstam.

Pakylam.

Į niekur prasideda kelias.

***

***

Paklaidžiokim kartu klaidžiom senamiesčio gatvelėm.

Jos išsiraizgę tarsi voro tinklo gijos –

Saldžiais kvapais pritraukia ir klaidina,

Tarytum musės priversti paklusti mes.

Lyg du vabzdžiai nuskurę, palikę mylimus namus

Mes ieškom savo kelio į anapus, pas pamirštus draugus.

Skubėti nesinori. Bet laikas visgi spaudžia

Ir verčia bėgt į žudančius, kankinančius miesto vartus.

Ko mes čia ėjom? Ką palikom? Kodėl negalime ištrūkt?

Aš klausiu vis savęs, bet daug pikčiau tavęs.

Tai tu žadėjai kvepiančias gėles balkonuos,

Sakei gyvenimas čia nusiseks.

Dabar, kai gatvėmis mes vaikštome abu rankas ištiesę,

Norėčiau atvirai paklaust tavęs –

Ar dvi monetos dovanos dar dieną

Ar tiktai dvi chrizantemas?

***

***

Pašnibždėk beprasmiškus žodžius man tyliai.

Jųjų prasmę aš vėliau įžvelgsiu.

Tu kalbėk, kalbėk kaip niekad nekalbėjai –

Leisk klausytis tavo balso lyg simfonijos,

Tarsi laiško paskutinio, tavo man paskirto.

Nesakyk nei vieno žodžio šilto.

Nesakyk, kad myli ar mylėjai.

Nesakyk, nes noriu dar tikėti,

Kad šiam laiškui pasibaigus

Tu ir vėl šalia manęs tylėsi.

***

***

Kankinančioj tyloj girdžiu ją šnabždant maldą.

Stipriai užmerktos akys, kurios niekad nematė.

Nešvarios rankos glosto juodą žemę –

Gal ji padės išpildyt tai, ko viešpats nepadarė.

Sunku padėti tam, kuris ne čia jau amžiams.

Sunku išgelbėt tą, kurio ne akys tamsios,

Kuriam vis vien ar miręs, ar vis dar gyvas šansas

Matyti šį pasaulį ir jos akis tamsiąsias.

Veidu į žemę sminga jojo kūnas.

Veidu į dangų ji atgulus dūsta.

Sučiauptos lūpos surakintos lieka,

Nebeištars nei vieno „amen“,

Nei vieno „ačiū, Dieve“.

***

***

Pridėsiu prie veido tau krentančią snaigę.

Ji skruostu nubėgs lyg karšta ašara.

Pūgoj man bestovint bus lengva nuslėpti,

Kad veidu man risis ne žiemos puošmena.

***

***

Nesikraustyk iš proto.

Pasilik su manim.

Tau parodysiu ryto tapytą paveikslą –

Laukų tolius ir rasą ant pakrančių žolės,

Tirštą rūką, užgulusį miško ertmes,

Saulės spindulius, merkiančius Sapno akis

Ir trapius rožės žiedus po bemiegės nakties.

Nesikraustyk iš proto.

Pasilik dar šiek tiek.

Dar neuostei kuo kvepia šaltos naktys rudens,

Negirdėjai ką gieda paskutinis garnys

Prieš palikdamas vasaros glėbį iš lėto.

Nesikraustyk iš proto.

Vesk mane ir šnabždėk.

Pakuždėk savo vardą.

Pasilik bent šiek tiek.

Dar nespėjai patirt pirmo bučinio karšto,

Nesuspėjai pamiršt tos vienintelės vardo.

Nesikraustyk iš proto.

Pasilik amžinai.

Juk bepročiu pabūsi tu taip neilgai.

***