***

Tik paklausyk, kokia tyla.

Tylesnė už mėnulio kalbą.

Tu paklausyk! Joje tiek daug jausmų,

Dar besiblaškančių širdies kampeliuos.

Pažvelk žemyn, žiūrėk vien į akis.

Ar nematai kaip kaitriai josios dega?

Liepsnoja tarsi šimto Saulių laužas –

Jam kibirkštį įskėlei tu, žvilgsniu.

Įkvėpk. Giliai, giliai.

Jauti? Širdy jausmai nerimsta.

Jie tik pabunda, tik labiau pašėlsta,

Kai vėjo gūsis perbėga oda saldžia.

Prieiki taip arti kaip niekad nebuvai.

Užmerki degančias akis, sulaužyk tą nelemtą tylą.

Akimirkai nustokime kartu kvėpuot,

Kol mūsų širdys plakimu pažadins rytą.

***