***
Brangusis mano žmogau,
Atleisk, kad taip ilgai nežinioje tave skandinau.
Maniau, kad tylėti man bus paprasčiau,
Bet noras prabilti vis kirba smarkiau.
Tą pirmąjį kartą, kai mes susitikom,
Sakiau sau, – nepulki, nelėk vėl į liepsną,
Gudri tai apgaulė.
Bet lūpos ir akys, ir net tavo kvapas
Vėl suteikė viltį, kad klystu aš smarkiai.
Tapau kurčia nuo tavo žodžių,
Norėjau būt akla savo jausmams.
Bijojau, kad dabar, kaip ir kadaise,
Aš vėl viena šia meile svaiginuos.
Ko gero tu taipogi nebuvai toks tikras,
Ką reiškia šitos dienos, šitos naktys,
Praleistos dviese tarp paklodžių purvinų.
Tačiau žinau, kad nors suvedęs mus likimas,
Nusuks kitu gyvenimo keliu,
Mes liksim dviese pakrašty mažučio tako
Ir dviese žengsim koja kojon, nors ir bus labai sunku.
Mes kartais pasakom, kad mylim,
Bet visgi, iš tikro, nežinom, ką darom.
Gal dviese gyventi nutylint
Ir būtų lengviau. Bet ar verta?
***
