RSS

Author Archives: beprotislaikas

Laiškas nr. 1

Sveikas. Aš ir vėl čia, pas tave. Tikriausiai prisimeni mane iš mano mėlynų akių ir nesupranti kas tokio jose pasikeitė. Šiandieną jos nebe užverktos. Dabar jos žiba laime, žiba džiaugsmu ir meile. Prieš pusę metų, kai tave aplankiau paskutinįjį kartą, buvau ne ta, kuri sėdi priešais dabar. Tada pokalbis su tavimi man įkvėpė drąsos ir pasiryžimo daryti tai, ko slapta noriu. Tas pokalbis, o gal tai, kas vyko po jo, man suteikė naują jausmą – tikėjimą. Ėmiau tikėti, visų pirma, tuo, ką darau, ir tuo, kas įpučia man jaudulio ugnelę akyse.

Šiandieną atėjau ne prašyti. Ne. Šiandieną aš turiu, galima pasakyti, viską, ko reikia ir dėl ko man buvo neramu praėjusį kartą. Nežinau ar tai tu prieš pusmetį man padėjai suprasti kur link pakreipti savo gyvenimą, net nežinau ar tai tu atvedei laimingus žmones į mano gyvenimą, kurie savo buvimu man vien tik padeda daugiau šypsotis. Tačiau numanau, kad jei tada, prieš pusmetį, nebūčiau tavęs aplankiusi ir žvelgusi į blankų tavo portretą palubėje tomis pavandenijusiomis, melsvomis akimis, viso to gal nebūtų nutikę ir aš vis dar spalvinčiau savo pasaulį niūriomis spalvomis.

Šiandien aš atėjau padėkoti už tai, kad esi, Esi kažkur erdvėje. Ačiū už tai, kad nors ir retų mūsų susitikimų metu išklausai mane geriau, nei kas kitas ir nenumoji į tai ranka, neteisi ir atleidi. Ačiū, kad nepamiršti.

Dabar baigiu ir jau eisiu, nes kai kuriems žmonėms nelemta suprasti kaip nuostabu yra būti čia vienai su tavimi.

Iki.

13199199_1081554488549396_1596273535_o

 
3 798 Comments

Posted by on 2016 gegužės 13 in Laiškai laikui

 

(24/365)

***

Brangusis mano žmogau,

Atleisk, kad taip ilgai nežinioje tave skandinau.

Maniau, kad tylėti man bus paprasčiau,

Bet noras prabilti vis kirba smarkiau.

Tą pirmąjį kartą, kai mes susitikom,

Sakiau sau, – nepulki, nelėk vėl į liepsną,

Gudri tai apgaulė.

Bet lūpos ir akys, ir net tavo kvapas

Vėl suteikė viltį, kad klystu aš smarkiai.

Tapau kurčia nuo tavo žodžių,

Norėjau būt akla savo jausmams.

Bijojau, kad dabar, kaip ir kadaise,

Aš vėl viena šia meile svaiginuos.

Ko gero tu taipogi nebuvai toks tikras,

Ką reiškia šitos dienos, šitos naktys,

Praleistos dviese tarp paklodžių purvinų.

Tačiau žinau, kad nors suvedęs mus likimas,

Nusuks kitu gyvenimo keliu,

Mes liksim dviese pakrašty mažučio tako

Ir dviese žengsim koja kojon, nors ir bus labai sunku.

 

Mes kartais pasakom, kad mylim,

Bet visgi, iš tikro, nežinom, ką darom.

Gal dviese gyventi nutylint

Ir būtų lengviau. Bet ar verta?

***

 
4 100 Comments

Posted by on 2016 balandžio 16 in 365

 

(23/365)

***

Nemoku apsakyt kokius jausmus pažadini many.

Atrodo tarsi sprogtų ne tūkstančiai, o milijonai sakurų vienu metu.

Dar nežinau, nesuprantu ar taip atrodo laimė,

Tačiau jaučiu jog proto vis daugiau aš netenku.

 

Aš nebenoriu būti be tavęs.

 

Esi man lyg kava iš ryto, suteikianti jėgų ištvert dar dieną.

Esi lyg tyro oro gurkšnis, kuris išgelbsti vos pasprukus nuo minios.

Esi man lyg sparnai padangių dievui paukščiui, kuris negali egzistuot pamiršęs kaip juos panaudot.

 

Stebiu kaip ryto saulė glosto tavo veidą.

Pirštų galiukais perbėga tankiom blakstienom švelnūs spinduliai.

Tu pasimuistai, prasimerki ir iš lėto, (visai neregimai) suspaudi vėl mane savo glėby.

***

 
2 580 Comments

Posted by on 2016 kovo 31 in 365

 

(22/365)

***

Praskleisk mane lyg rožę, nubudusią po stingdančios žiemos.

Palieski žiedlapius trapius –

Ne rankom nekaltom, o lūpomis melagėmis.

Meluok man, rožei, apie kiekvieną savo mintį.

Nenoriu dar žinot, kad vos mane nuskynęs tu tai lengvai pamirši.

***

 
2 446 Comments

Posted by on 2016 kovo 23 in 365

 

(21/365)

***

Tik paklausyk, kokia tyla.

Tylesnė už mėnulio kalbą.

Tu paklausyk! Joje tiek daug jausmų,

Dar besiblaškančių širdies kampeliuos.

 

Pažvelk žemyn, žiūrėk vien į akis.

Ar nematai kaip kaitriai josios dega?

Liepsnoja tarsi šimto Saulių laužas –

Jam kibirkštį įskėlei tu, žvilgsniu.

 

Įkvėpk. Giliai, giliai.

Jauti? Širdy jausmai nerimsta.

Jie tik pabunda, tik labiau pašėlsta,

Kai vėjo gūsis perbėga oda saldžia.

 

Prieiki taip arti kaip niekad nebuvai.

Užmerki degančias akis, sulaužyk tą nelemtą tylą.

Akimirkai nustokime kartu kvėpuot,

Kol mūsų širdys plakimu pažadins rytą.

***

 
2 150 Comments

Posted by on 2016 kovo 7 in 365

 

(20/365)

***

Kad ir kiek rašyčiau Tavęs man vis dar liks.

Tu slėpsies už mažų, rausvų širdies durelių.

Stovėsi tyliai lyg vagis,

Besikėsindamas į mano laimę mažą.

 

Tau ji menka, o man – lyg begalinė.

Vien man palikęs spindulys šviesus.

Užlieja kūną ir patampa gera,

Taryt tau šypsosi taip mylimas žmogus.

 

Paliki dureles tas užrakintas.

Nebėk, nebesiveržk atgal vidun.

Mano mažoj širdelėj vietos ir taip maža,

Tenai taip tuščia, vagiui nėr ko vogt.

***

 
1 996 Comments

Posted by on 2016 vasario 9 in 365

 

(19/365)

***

Jei meilė, kurią jaučiu tau, galėtų žudyti,

Aš mirusi būčiau jau tūkstantį kartų.

Pasmaugta.

Nušauta.

Paskandinta.

Išniekinta, o tada nukankinta.

Tačiau kažkodėl nėra ji tokia gailestinga.

Ji verčia gyvent ir toliau prisiminti

Kiekvieną akimirką, pasaka virtusią.

 

Jei tik meilė, kurią jaučiu tau, padėtų išeiti,

Aš net negalvojusi rinkčiaus duris,

Kurios mane vestų toliau nuo tavęs.

Auksinių plaukų.

Tamsaus mėlynumo akių.

Duobučių, abiejose pusėse lūpų.

Ir vos man išėjus tu skaudžiai pajustum,

Kad meilė neleidžia stovėti už durų.

Pro rakto skylutę ji įkvepia viltį.

***

 
3 416 Comments

Posted by on 2016 vasario 4 in 365

 

(18/365)

***

Beformiai kūnai,

Begarsiai balsai,

Galvoj tyliai miega

Surakinti žaislai.

Suplėšytos knygos,

Sutepti užrašai,

Pro akis vis prabėga

Mokyklos vaizdai.

Užtinusios akys,

Pamėlę nagai,

Ir gatvės praeivių

Numesti pinigai.

Nėra gėlių jūros,

Nėr žvakių šviesos,

Tyla ir ramybė

Amžinybėj tamsioj.

***

 
1 810 Comments

Posted by on 2016 vasario 4 in 365

 

(17/365)

***

Aš būsiu kuždesiu ant tavo lūpų,

Saldžiu, svaiginančiu vyno gurkšniu.

Aš būsiu pumpuru ant rožės stiebo

Vis nekantraujančiu pratrūkt.

Tik dėl tavęs ir su tavim

Gyvena visos mano mintys.

Tik dėl tavęs ir vien tavęs

Jaučiu virpėjimą tarp savo lūpų.

***

 
2 622 Comments

Posted by on 2016 vasario 4 in 365

 

(16/365)

***

Aš net nebežinau kuo man patapti,

Kad būčiau kuo arčiau tavęs.

Gal virsti apgamu ant tavo rankos

Ar aukso sruoga tavo plaukuose.

***

 
3 007 Comments

Posted by on 2016 sausio 21 in 365

 
 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos