***

Kad ir kiek rašyčiau Tavęs man vis dar liks.

Tu slėpsies už mažų, rausvų širdies durelių.

Stovėsi tyliai lyg vagis,

Besikėsindamas į mano laimę mažą.

Tau ji menka, o man – lyg begalinė.

Vien man palikęs spindulys šviesus.

Užlieja kūną ir patampa gera,

Taryt tau šypsosi taip mylimas žmogus.

Paliki dureles tas užrakintas.

Nebėk, nebesiveržk atgal vidun.

Mano mažoj širdelėj vietos ir taip maža,

Tenai taip tuščia, vagiui nėr ko vogt.

***