***

Nesikraustyk iš proto.

Pasilik su manim.

Tau parodysiu ryto tapytą paveikslą –

Laukų tolius ir rasą ant pakrančių žolės,

Tirštą rūką, užgulusį miško ertmes,

Saulės spindulius, merkiančius Sapno akis

Ir trapius rožės žiedus po bemiegės nakties.

Nesikraustyk iš proto.

Pasilik dar šiek tiek.

Dar neuostei kuo kvepia šaltos naktys rudens,

Negirdėjai ką gieda paskutinis garnys

Prieš palikdamas vasaros glėbį iš lėto.

Nesikraustyk iš proto.

Vesk mane ir šnabždėk.

Pakuždėk savo vardą.

Pasilik bent šiek tiek.

Dar nespėjai patirt pirmo bučinio karšto,

Nesuspėjai pamiršt tos vienintelės vardo.

Nesikraustyk iš proto.

Pasilik amžinai.

Juk bepročiu pabūsi tu taip neilgai.

***