***

Nesiliaujančios mintys be perstojo sukas,

Tarsi vilnys didžiausios pasaulyje jūros.

Jos lyg vasarą žemę užklupus audra –

Griauna viską, kas stovi jos kelyje.

Atminties neištrinsi.

Ji ilgai bus šalia.

Vis primins kas jau buvo ir ko nebėra.

Kartais tampa ji priešu bejėgio žmogaus,

Nepaliaujamai smaugia iki kol jis sustaugs.

Atgaivina numirusias mūsų dienas.

Vis pažadina laiką, kai kartu buvom mes.

Man be proto ilgu tų dienų ir tų metų,

Tų akimirkų, mudviejų meilės verpeto.

Atimintis nepaliauja, naktimis ji šalia.

Bet dabar, po tiek metų, net ir jai tai kančia.

***