Monthly Archives: sausio 2016

***

Nesikraustyk iš proto.

Pasilik su manim.

Tau parodysiu ryto tapytą paveikslą –

Laukų tolius ir rasą ant pakrančių žolės,

Tirštą rūką, užgulusį miško ertmes,

Saulės spindulius, merkiančius Sapno akis

Ir trapius rožės žiedus po bemiegės nakties.

Nesikraustyk iš proto.

Pasilik dar šiek tiek.

Dar neuostei kuo kvepia šaltos naktys rudens,

Negirdėjai ką gieda paskutinis garnys

Prieš palikdamas vasaros glėbį iš lėto.

Nesikraustyk iš proto.

Vesk mane ir šnabždėk.

Pakuždėk savo vardą.

Pasilik bent šiek tiek.

Dar nespėjai patirt pirmo bučinio karšto,

Nesuspėjai pamiršt tos vienintelės vardo.

Nesikraustyk iš proto.

Pasilik amžinai.

Juk bepročiu pabūsi tu taip neilgai.

***

***

Nesiliaujančios mintys be perstojo sukas,

Tarsi vilnys didžiausios pasaulyje jūros.

Jos lyg vasarą žemę užklupus audra –

Griauna viską, kas stovi jos kelyje.

Atminties neištrinsi.

Ji ilgai bus šalia.

Vis primins kas jau buvo ir ko nebėra.

Kartais tampa ji priešu bejėgio žmogaus,

Nepaliaujamai smaugia iki kol jis sustaugs.

Atgaivina numirusias mūsų dienas.

Vis pažadina laiką, kai kartu buvom mes.

Man be proto ilgu tų dienų ir tų metų,

Tų akimirkų, mudviejų meilės verpeto.

Atimintis nepaliauja, naktimis ji šalia.

Bet dabar, po tiek metų, net ir jai tai kančia.

***

***

Bet jei tavęs nėra.

Tai kas tada?

Jei tuščia tavo lūpų, akių.

Jei tuščia to jausmo, kurį duodi man vien savo buvimu.

Savo egzistavimu.

Mano žinojimu, kad tu esi.

Kad esi čia.

Ne kažkur už milijonų žingsnių,

Nueitų ne ton pusėn,

Visiškai klaidingu keliu.

Bet jei tavęs nėra,

Tai ar aš esu?

***

***

Aš esu paukštis.

Mano rankų platumo užtenka aprėpti melsvą horizontą.

Mano laisvės pakaktų prikelti užmigusiam tarp tuštybės spąstų.

Aš esu paukštis.

Man dar niekada neteko nustoti kovoti už tai, kas vertė kvėpuoti,

Kas laimei davė savo vardą.

Aš esu paukštis.

Mano namai visada ten, kur širdis.

Mano širdis – visada ten, kur namai.

Aš paukštis ne todėl, kad savo margais sparnais maudausi saulės pursluose

Ir kasdieną gyvenu tik šia akimirka.

Esu paukštis, nes žmogumi būti nemoku.

Esu paukštis, nes žmogumi būti nenoriu.

***

***

Aš dėkojau už ilgus nakties pokalbius su tavimi.

Dėkojau už šiltas vasaros naktis, praleistas po žvaigždėmis nusagstytu dangumi.

Dėkojau už valandas, kurios buvo tuščios pokalbiais apie viską

Ir pilnos pokalbiais apie nieką.

Dėkojau už galimybę klaidžioti savo pirštais tarp tavųjų plaukų.

Dėkojau už galimybę pasiklysti tavose akyse, nuskęsti žalioje bedugnėje.

Dėkojau už laimę, kurią man teikei vien prisiliesdamas, būdamas šalia…

Dėkojau už džiaugsmą, kurį kėlė tavo šypsena.

Dėkojau už laiką, kurį stabdei savo tvirtomis rankomis apglėbdamas manus pečius.

Aš buvau dėkinga už tave – tą, kurį turėjau savo gležnose rankose taip trumpai.

Buvau dėkinga nors ir nežinojau, kad visas man tu niekada nepriklausei.

Tu priklausei kitai. Tu priklausai kitai.

Tai, kuri tikriausiai nesupranta kas yra laimė, nes dar niekada taip nedėkojo už tave, nors ir pasisavino ne tik tavo kūną, bet ir tavo prisiminimus apie mane.

***

***

O kas jei viskas tikrai turi prasmę?

Tai reikštų, kad prasmė yra ir pokalbiuose apie nieką,

sudužusiuose stiklainiuose,

suplėšytose nuotraukose.

Viskame, kas neturi prasmės. Neturi prasmės bent jau dabar.

Šią akimirką man atrodo visiškai beprasmis ėjimas į priekį.

Tačiau ateityje jis įprasmins visą mano gyvenimą.

***