***
Paklaidžiokim kartu klaidžiom senamiesčio gatvelėm.
Jos išsiraizgę tarsi voro tinklo gijos –
Saldžiais kvapais pritraukia ir klaidina,
Tarytum musės priversti paklusti mes.
Lyg du vabzdžiai nuskurę, palikę mylimus namus
Mes ieškom savo kelio į anapus, pas pamirštus draugus.
Skubėti nesinori. Bet laikas visgi spaudžia
Ir verčia bėgt į žudančius, kankinančius miesto vartus.
Ko mes čia ėjom? Ką palikom? Kodėl negalime ištrūkt?
Aš klausiu vis savęs, bet daug pikčiau tavęs.
Tai tu žadėjai kvepiančias gėles balkonuos,
Sakei gyvenimas čia nusiseks.
Dabar, kai gatvėmis mes vaikštome abu rankas ištiesę,
Norėčiau atvirai paklaust tavęs –
Ar dvi monetos dovanos dar dieną
Ar tiktai dvi chrizantemas?
***