***

Kankinančioj tyloj girdžiu ją šnabždant maldą.

Stipriai užmerktos akys, kurios niekad nematė.

Nešvarios rankos glosto juodą žemę –

Gal ji padės išpildyt tai, ko viešpats nepadarė.

Sunku padėti tam, kuris ne čia jau amžiams.

Sunku išgelbėt tą, kurio ne akys tamsios,

Kuriam vis vien ar miręs, ar vis dar gyvas šansas

Matyti šį pasaulį ir jos akis tamsiąsias.

Veidu į žemę sminga jojo kūnas.

Veidu į dangų ji atgulus dūsta.

Sučiauptos lūpos surakintos lieka,

Nebeištars nei vieno „amen“,

Nei vieno „ačiū, Dieve“.

***