Sveikas. Aš ir vėl čia, pas tave. Tikriausiai prisimeni mane iš mano mėlynų akių ir nesupranti kas tokio jose pasikeitė. Šiandieną jos nebe užverktos. Dabar jos žiba laime, žiba džiaugsmu ir meile. Prieš pusę metų, kai tave aplankiau paskutinįjį kartą, buvau ne ta, kuri sėdi priešais dabar. Tada pokalbis su tavimi man įkvėpė drąsos ir pasiryžimo daryti tai, ko slapta noriu. Tas pokalbis, o gal tai, kas vyko po jo, man suteikė naują jausmą – tikėjimą. Ėmiau tikėti, visų pirma, tuo, ką darau, ir tuo, kas įpučia man jaudulio ugnelę akyse.
Šiandieną atėjau ne prašyti. Ne. Šiandieną aš turiu, galima pasakyti, viską, ko reikia ir dėl ko man buvo neramu praėjusį kartą. Nežinau ar tai tu prieš pusmetį man padėjai suprasti kur link pakreipti savo gyvenimą, net nežinau ar tai tu atvedei laimingus žmones į mano gyvenimą, kurie savo buvimu man vien tik padeda daugiau šypsotis. Tačiau numanau, kad jei tada, prieš pusmetį, nebūčiau tavęs aplankiusi ir žvelgusi į blankų tavo portretą palubėje tomis pavandenijusiomis, melsvomis akimis, viso to gal nebūtų nutikę ir aš vis dar spalvinčiau savo pasaulį niūriomis spalvomis.
Šiandien aš atėjau padėkoti už tai, kad esi, Esi kažkur erdvėje. Ačiū už tai, kad nors ir retų mūsų susitikimų metu išklausai mane geriau, nei kas kitas ir nenumoji į tai ranka, neteisi ir atleidi. Ačiū, kad nepamiršti.
Dabar baigiu ir jau eisiu, nes kai kuriems žmonėms nelemta suprasti kaip nuostabu yra būti čia vienai su tavimi.
Iki.
