***

Jei meilė, kurią jaučiu tau, galėtų žudyti,

Aš mirusi būčiau jau tūkstantį kartų.

Pasmaugta.

Nušauta.

Paskandinta.

Išniekinta, o tada nukankinta.

Tačiau kažkodėl nėra ji tokia gailestinga.

Ji verčia gyvent ir toliau prisiminti

Kiekvieną akimirką, pasaka virtusią.

Jei tik meilė, kurią jaučiu tau, padėtų išeiti,

Aš net negalvojusi rinkčiaus duris,

Kurios mane vestų toliau nuo tavęs.

Auksinių plaukų.

Tamsaus mėlynumo akių.

Duobučių, abiejose pusėse lūpų.

Ir vos man išėjus tu skaudžiai pajustum,

Kad meilė neleidžia stovėti už durų.

Pro rakto skylutę ji įkvepia viltį.

***