***

Nemoku apsakyt kokius jausmus pažadini many.

Atrodo tarsi sprogtų ne tūkstančiai, o milijonai sakurų vienu metu.

Dar nežinau, nesuprantu ar taip atrodo laimė,

Tačiau jaučiu jog proto vis daugiau aš netenku.

Aš nebenoriu būti be tavęs.

Esi man lyg kava iš ryto, suteikianti jėgų ištvert dar dieną.

Esi lyg tyro oro gurkšnis, kuris išgelbsti vos pasprukus nuo minios.

Esi man lyg sparnai padangių dievui paukščiui, kuris negali egzistuot pamiršęs kaip juos panaudot.

Stebiu kaip ryto saulė glosto tavo veidą.

Pirštų galiukais perbėga tankiom blakstienom švelnūs spinduliai.

Tu pasimuistai, prasimerki ir iš lėto, (visai neregimai) suspaudi vėl mane savo glėby.

***