Monthly Archives: kovo 2016

***

Nemoku apsakyt kokius jausmus pažadini many.

Atrodo tarsi sprogtų ne tūkstančiai, o milijonai sakurų vienu metu.

Dar nežinau, nesuprantu ar taip atrodo laimė,

Tačiau jaučiu jog proto vis daugiau aš netenku.

Aš nebenoriu būti be tavęs.

Esi man lyg kava iš ryto, suteikianti jėgų ištvert dar dieną.

Esi lyg tyro oro gurkšnis, kuris išgelbsti vos pasprukus nuo minios.

Esi man lyg sparnai padangių dievui paukščiui, kuris negali egzistuot pamiršęs kaip juos panaudot.

Stebiu kaip ryto saulė glosto tavo veidą.

Pirštų galiukais perbėga tankiom blakstienom švelnūs spinduliai.

Tu pasimuistai, prasimerki ir iš lėto, (visai neregimai) suspaudi vėl mane savo glėby.

***

***

Praskleisk mane lyg rožę, nubudusią po stingdančios žiemos.

Palieski žiedlapius trapius –

Ne rankom nekaltom, o lūpomis melagėmis.

Meluok man, rožei, apie kiekvieną savo mintį.

Nenoriu dar žinot, kad vos mane nuskynęs tu tai lengvai pamirši.

***

***

Tik paklausyk, kokia tyla.

Tylesnė už mėnulio kalbą.

Tu paklausyk! Joje tiek daug jausmų,

Dar besiblaškančių širdies kampeliuos.

Pažvelk žemyn, žiūrėk vien į akis.

Ar nematai kaip kaitriai josios dega?

Liepsnoja tarsi šimto Saulių laužas –

Jam kibirkštį įskėlei tu, žvilgsniu.

Įkvėpk. Giliai, giliai.

Jauti? Širdy jausmai nerimsta.

Jie tik pabunda, tik labiau pašėlsta,

Kai vėjo gūsis perbėga oda saldžia.

Prieiki taip arti kaip niekad nebuvai.

Užmerki degančias akis, sulaužyk tą nelemtą tylą.

Akimirkai nustokime kartu kvėpuot,

Kol mūsų širdys plakimu pažadins rytą.

***