***
Kad ir kiek rašyčiau Tavęs man vis dar liks.
Tu slėpsies už mažų, rausvų širdies durelių.
Stovėsi tyliai lyg vagis,
Besikėsindamas į mano laimę mažą.
Tau ji menka, o man – lyg begalinė.
Vien man palikęs spindulys šviesus.
Užlieja kūną ir patampa gera,
Taryt tau šypsosi taip mylimas žmogus.
Paliki dureles tas užrakintas.
Nebėk, nebesiveržk atgal vidun.
Mano mažoj širdelėj vietos ir taip maža,
Tenai taip tuščia, vagiui nėr ko vogt.
***
***
Jei meilė, kurią jaučiu tau, galėtų žudyti,
Aš mirusi būčiau jau tūkstantį kartų.
Pasmaugta.
Nušauta.
Paskandinta.
Išniekinta, o tada nukankinta.
Tačiau kažkodėl nėra ji tokia gailestinga.
Ji verčia gyvent ir toliau prisiminti
Kiekvieną akimirką, pasaka virtusią.
Jei tik meilė, kurią jaučiu tau, padėtų išeiti,
Aš net negalvojusi rinkčiaus duris,
Kurios mane vestų toliau nuo tavęs.
Auksinių plaukų.
Tamsaus mėlynumo akių.
Duobučių, abiejose pusėse lūpų.
Ir vos man išėjus tu skaudžiai pajustum,
Kad meilė neleidžia stovėti už durų.
Pro rakto skylutę ji įkvepia viltį.
***
***
Beformiai kūnai,
Begarsiai balsai,
Galvoj tyliai miega
Surakinti žaislai.
Suplėšytos knygos,
Sutepti užrašai,
Pro akis vis prabėga
Mokyklos vaizdai.
Užtinusios akys,
Pamėlę nagai,
Ir gatvės praeivių
Numesti pinigai.
Nėra gėlių jūros,
Nėr žvakių šviesos,
Tyla ir ramybė
Amžinybėj tamsioj.
***
